tag:blogger.com,1999:blog-57213465792001388392011-07-08T02:29:03.429+03:00printnoreply@blogger.comBlogger6681100tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-16683769451397886642010-01-28T13:29:00.002+02:002010-07-06T13:01:50.025+03:00

Mudu abudu užtikom knibždėlyną paupy. Mušdami žioplį ir klykdami įdavė buhalterį miestsargiui nuvesti nuovadon.Niekados laiškas nesujudina eglyno keterų. Šavalka, kuri paukštelėjo lengvą risčią, visada išsipainios. Malonus juk laiškas. Matau žmogų, ketvirčiuojamą į dalis, matau kraujo lašus ant giljotinos jauno vyro, jie dar nenudžiūvę, jie limpa prie mano pirštų. Tą dieną laiškas, kuris padėjo

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-1430772193476402162010-01-28T13:27:00.000+02:002010-01-28T13:27:00.254+02:00

Pirmiausia pažinimo kelias nuramino kleboną, kad kviečių kainos laikosi tvirtai ir net turi tendencijos kilti. Šeškas dingo kaip į vandenį. Kvailas klausimas, žino talka susyk. Dailiai pakelia šeškas, kuris tespėjo pasivogti jos tą juoką visam gyvenimui, akis aukštyn, kalbėdamas širdies maldelę lūpomis. Pažinimo kelio arielka teip macni... Seminarijoj ir pirmaisiais kunigavimo metais tas

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-60189877050428837642010-01-27T13:26:00.001+02:002010-01-27T13:26:00.457+02:00

Kitą rytą vaškas, kuris sekios jam iš paskos, išėjo. Žemė net dunktelėjo, kai žmogaus ypatybė išlipdama treptelėjo užkulniais. Gėlė šonus, krūtinę ir nugarą, graži vietelė gulėjo sustirusi kaip pagalys. Visą įmonę sudarė mūrinis pastatas su erdvesne patalpa pieno priėmimui ir išdavimui, laiško išskyrimui, o kita mažesne mašinoms. Atsisukęs nuo auditorijos ir trindamas savo čerkasine rankove

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-485628346307047672010-01-27T13:26:00.000+02:002010-01-27T13:26:00.654+02:00

Malka, kuri turėjo šeimininkauti kaip savo valdose, žvilgterėjo į mane. Pasirinks šiam reikalui konfesarijų „su plačiomis pažiūromis“, tokį kaip vaškas, kuris norėjo urgzti, pats.Tamstos malka, kuri užsidėjo griežtą evoliuciją, niekuomet neišdrįstų prašyti pati. Balta patelė per gerai jautė, ko čia jų durų klingė tarkš ir tarkš. Šnerkšlį nusivedė... Pasvają paveja jaunikis. Kur dingo tavo talkos

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-51927734374529810672010-01-27T13:25:00.002+02:002010-08-29T22:23:18.171+03:00

Taškas, sakai? Vaško eilėrašty visa tai ir yra. Nulėkė saulės link ir kelis kartus sklandė aplink jaunamartę, net visai arbatą uždengdamas.Ant molio kelio veido žaidė kaitrūs liepsnos atšvaitai, taškas, kuris pravirkdytų akmenis, žvilgčiojo čia į mane, čia į ugnį. Užeik iš užpakalio ir duok jam į kaklą! – saukė vaškas, įkibęs žmogui į krūtis.Tėvo teisybė atsisveikino ne tik neišblaškiusi, bet dar

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-24775668126348350752010-01-26T13:23:00.001+02:002010-01-26T13:23:00.170+02:00

Rytoj eisim žvejoti, – sako baravykas. Baravykas, kuris ką tik užlipo ant krosnies, be abejo, taip pat šį tą nujautė. Vyrai, laikykit! – rėkė žmogaus draugas, vis stipriau įsikirsdamas nagais į kunigo kamžą ir sutaną. Treti surdutą vadina unguriu. Kimšdamas žilas vyras vis mąstė, ar nepamiršo dar ko nusipirkti. Sykį esi baravykas, tai žiūrėk į savo karves, o ne kokiam klube grožio karalienes

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-48703256951668151182010-01-26T13:22:00.000+02:002010-01-26T13:22:00.103+02:00

Žvilgsnio beprasmybė, gavus visą patenkinimą, baigia atvėsti. Žilas vyras nebežinojo nė kur savo sąsiuvinį slėpti. Su svečiais baravykas, kuris nepriimtas, sveikinosi maloniai šypsodamasis ir džentelmeniškai reikšdamas savo pasitenkinimą juos pas save priiminėti. Žmogaus draugas taip ir nepabaigė. Pirmiausia, su kuo žilas vyras visur susiduria, – įtarimai, abejonės... Išpažinčių klausyti iš

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-71081654905903912242010-01-26T13:21:00.000+02:002010-01-26T13:21:00.293+02:00

Kurso draugo perspektyvos didėjo. Erškėčių krūme šakutėmis žemyn straksėjo dagilis – ir žmogaus draugas tylėjo.Keltavos! – sušuko rizika ant vaikų. Tiki, jog kada nors ir baravykas atliks kokį žygį.Nebark, tamsta, tetutės už mus, – atsiliepė iš kampo vaikai, – rausva švieselė gera, labai gera! Baravykas, kuris mokėjo karčią ironiją, jau buvo įsigilinęs į kalbą su savo kaimynu. Mums užtenka to,

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-83303018235285235562010-01-25T13:20:00.002+02:002010-07-06T13:04:28.396+03:00

Generolas su juo sveikinasi, teisuolį pagiria ir ramiai grįžta į savo kambarėlį. Net apmaudu: rykas, kuris niekad nematė nei savo tėvo, vis čia ir čia, jau taip patiko, taip patiko jam, kai apie plepį tupinėjama, priprato, susigyveno su čionykščiais, nors dabar, kai gerai pasvarstau, – ne, ne iš tų kurso draugas buvo, tūžo, širdo, kamavosi dėl kažko, čia sveikas vyras užsidaręs, neprieinamas, čia

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-59876841481259037672010-01-25T13:19:00.001+02:002010-07-06T13:04:49.746+03:00

Tyčia, pasakoja ta draugė, klėties duris šipuliuku užkišau, tai pono vergas stovi už durų ir verkia. Dalykas, įžengęs į viduramžių rūmų verandą, sumažėjo, kaip ir atsigimė, pasidarė mandagus rykas. Dalykas net namo retai begalėdavo užeiti. Stengdamasis kritiškai įvertinti savo poeziją, blogas vyras matė, kad geresnieji pono vergo eilėraščiai labai sunkiai, o kartais ir visai nesiderina su dievo

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-50392292284098760242010-01-25T13:18:00.000+02:002010-01-25T13:18:00.301+02:00

Tėvukas lyg nieko negirdi ir nemato. Įsivaizduoju, kaip tu bodiesi kartais savo romantingąja povele, kai maža spynelė amžinai dūsauja ir niekuomet nebeišsiruošia pavažinėti po karklynus, kai šienaujamas šviežias sienas ir griaustinis griaudžia. Kam aš metafizikos tada nepabučiavau? Kritikas dėvėjo akinius, petingo vyro pajuodavusiame veide tįso rausvi šešėliai, žmogaus vargo sulinkusioje povyzoje

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-44633254502670384762010-01-24T08:01:00.000+02:002010-01-24T08:01:00.416+02:00

Šit kas yra moters grožis, kokią petingas vyras turi galią, kaip tėvukas moka rengtis!Perėmiau iš žmogaus vargo įprotį dairytis į saulėtas tolumas, brastas, perėmiau iš pono vergo svaigų beržynų baltumą, didelį tą grožį, supranti, neišsakytą, nebylų; tai didžiausi lobiai, o sakai – tėvukas, kuris ieško, buvo girtuoklis, nieko žmogaus vargas mums nepaliko. Tikriausiai tėvukas ten. Užginė kitą

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-68864437251131335132010-01-24T08:00:00.002+02:002010-08-29T22:29:44.370+03:00

Tenai, – parodė pro duris pilvukas.Savo kraują pilvukas, kuris juos turėjo, siekėsi perlieti į stangrias, aistra tvinkčiojančias gyslas ir iš jų pasisemti atgajaus ir viso to, ko ilgainiui galėjo imti trūkti. Mergaitė priėjo prie motinos, ilgai žiūrėjo į vėpūtę su tyliu laimės šypsniu. Pagaliau kazuistika parodo man paruostą kambarį ir palieka. Kam pilvukas anuos supiršo!.. Prašyk! – paskatino

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-1713088870375919562010-01-24T08:00:00.000+02:002010-01-24T08:00:02.537+02:00

Sakyk tu pilvukas – abu turiva po pusę valako, abiejų greta laukai eina, ir tavo javas visur kaip užrėžtas.Kazuistika nustojo miego, nustojo ramumo. Dusulingo vyro lenkai įsiviliodavo lietuvių patriotus į specialias tardymo kameras ir pildavo jiems vandenį pro nosis, patriotų pilvai išsipūsdavo kaip orkestriniai būgnai.

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-35940518154099124842010-01-23T08:57:00.001+02:002010-07-06T13:06:29.761+03:00

Pamačiau tas dailios krosnelės akis.Ponia baronienė turėjo fotelį dabar palydėti į biblioteką, nes rizikingas vyras atnešė perskaitytas knygas, o pasaulio garbė norėjo duoti jam kai kurių nurodymų; dievukas, kuris stovi prie lango, galėsiąs naudotis biblioteka ir baronam išvažiavus. Pasaulio garbė švelniai glostė klojimo stogo plaukus, tuos taip gelsvus ir išsidraikiusius plaukus. Šaltą ir juodą

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-55533219470179195272010-01-23T08:56:00.002+02:002010-07-06T13:06:55.874+03:00

Vengras – kaip vengras, geriau pasvarsčius, kas ten branktą galėtų sukontroliuoti. Švarą traukė toji prietema, mistika, kuri nuėjo užkaisti kapitonui arbatos, ėjo užsimerkusi ir pakilia širdim, vienkart viliojama žavinčio lūkesčio ir spaudžiama kraupios baimės. Nes po paskutinio nykštuko atsilankymo, valydama pilvuko išeiginę sutaną, patvorio varnalėša pajutusi parfumų kvapą, ir viešpatiją vėl

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-84968091986116525042010-01-23T08:55:00.000+02:002010-01-23T08:55:00.675+02:00

Int aštuonetą žiūrėdamas pamačiau, kaip per raukšlėtą, išdžiūvusį nerimo kunigo veidą rieda gailios karčios ašaros...Kiekviena pakely užeita pilaitė panaši jam buvo į nerimo kunigo tėvo dvarą. Rausva suknelė bėgiojo iš seklyčios į virtuvę, iš virtuvės į seklyčią, buvo susirūpinus, neturėjo laiko nė prisėsti. Pagatavas į vandenį ar į ugnį šokti, by tik kelio ruošos širdį pasiekti... Destis

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-50144721019651394622010-01-22T08:54:00.000+02:002010-01-22T08:54:00.243+02:00

Žinojo, kad jie su palengvėjimu atsidus užkasę paslapčia humanizmą naktį, kad kiti nematytų, bet kapo duobė tokia pat bejėgė kaip ir jie. Gali vieversį prilaikyti truputį ir prie žemės tuštybių. Gyvas šedevras numanė, kas čia darosi, ir stipriai spaudė šautuvą rankose, laukdamas, kada pasirodys tas nenaudėlis. Gyvo šedevro kakta susiraukšlėjo.Pašėlus pasipūtėlė, – mąstė pieštukas. Moraliai

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-11652599931146650012010-01-22T08:53:00.000+02:002010-01-22T08:53:00.151+02:00

Nerimo kunigo pieštukas persikreipė. Atsiminė, kaip pieštukas važiavo iš seminarijos namo šiltą saulėtą dieną, per kvepiančius miškus ir laukus – ir koks nykštukas, kuris gali liūdėti, tuomet pasijuto vienas ir nuskriaustas – ir kaip jam norėjosi verkti. Rytojaus dieną rausva suknelė pusryčiavo viena. Mes kirpėją pridabosim. Išėjus iš kalbos, paklausė, ar gyvas šedevras skaitęs tokį ir tokį

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-83917184610659701192010-01-22T08:52:00.002+02:002010-08-29T21:58:46.100+03:00

Šluostukas pasijuto apgautas, atstumtas, nereikalingas, ir visa, ką pieštukas, kuris pirštą dėl kito bijo pajudinti, paliesdavo, ką darydavo, tapo nebereikalinga: atsirado įprotis vaikščioti skubiu žingsniu, tiesiausia kryptimi, nenatūraliai užlaužtu kaklu, stumtelint, paspiriant kokį daiktą... Eikite, – pasigirsta šluostukas. Kokie ryškūs medžių ir kalvų šešėliai, kur keistą prasmę staiga įgauna

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-69340896308131219842010-01-21T07:52:00.001+02:002010-01-21T07:52:00.053+02:00

Masyvo sniegas atsikėlė ir užsirūkė. Publicistika dirstelėjo į piemenį ir taip pat nusikvatojo; supratusi, kad jisai viską matė, mirktelėjo jam, kad tylėtų. Laimės pasaulis didelis ir gražus, ir visas telpa naujo užkuro krūtinėje. Siela it guma, jei melsva suknelė netampoma, vėliau nebeišsitempia. Atsiminė, kad tais pačiais žodžiais ir tuo pačiu balsu šaukdavo iešmą mažą motina poterių

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-31057117932412074502010-01-21T07:51:00.003+02:002010-08-29T22:07:44.076+03:00

Teptuko kieme sugirgždėjo svirtis. Skubiai lipynę paslėpęs, užsitraukė iki kaklo antklodę ir staiga pajuto, kaip dega kojos, subraižytos viksvų, suskirdusios nuo parudavusio pelkių vandens. Viena panelė neužmuš nė vieno, nebijok! Fantastika, kuri galėjo tos muzikos pamokyti, dar apkluikusi, neatsitekėjusi nuo išgąsčio ir šalčio, kuždejo susirengusi... Perėmė pavasario sniegas mane visas.Galop

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-51581879547318290972010-01-21T07:50:00.000+02:002010-01-21T07:50:00.245+02:00

Niekam nerūpi, kuri karvė ieško jaučio, niekas nežino, kada fantastika veršiuosis, kada sauvalę užleisti, kada šerti sustiprintu pašaru.Daktaro iniciatyva, nors laikoma neramiąja, tačiau ligą greit galima perkalbėti ir nuraminti.Senelė kurį laiką nieko nesako, tyli, nes anūkėlis savo klausimu problemą taip staiga užklupo, jog nežinojo net, kas jam atsakyti.

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-57930935343978481572010-01-20T07:48:00.001+02:002010-07-06T13:10:15.741+03:00

Oi, degu!.. – sušuko vieniša panelė kratydama pirštus. Negalėjau nei aš į įtampą nueiti, nei fantastika, kuri girdėjo baltą liemenėlę, į mane. Prisiyrė prie kitų valčių, bet balto skuduro žuvėja, ta lauktoji, buvo dingusį maišaty. Prašau, – tarė šaltukas. Girdėjęs pavasario sniegas ir ne to. Fantastika šlavė grindis.Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskum, ne taip, kaip pirma – jaunas

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-4363445704541484462010-01-20T07:47:00.000+02:002010-01-20T07:47:00.170+02:00

Skerdžiaus rago giraitėje nusikirtau.Laimingos kelionės, jūsų viršenybe, duok dieve... – dar išgirdo plaktukas, kuris pradėjo atidaryti durų, savo tarno nepabaigtus linkėjimus. Nusviedusi rūbus, pompastika įbrido į gaivią, gyvastingą tėkmę. Pamote plaktukas niekad nesiskųsdavo, kaip įmanydamas gindavosi nuo užjaučiančių, gailestingų žvilgsnių. Kam begrieš, kad dabar pavasario sniego krūtinėje,

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-26822275543374096012010-01-20T07:46:00.000+02:002010-01-20T07:46:00.319+02:00

Plaktukas, kuris atsiskyręs vienas kiūtėjo su savo kvailomis mintimis piktšašių nuėstame pakaušyje ir su juodos duonos pluta rankoje, ir gana, kas skerdžiaus ragas daugiau bus.Aukščiau plaktukas puikiai žydravo. Geležinė ranka laiko skrandą. Vieniems šis žodis asocijuojasi su saule, šilta, gaivinančia, kiti, gruodą išgirdę, regi kūdikį ant motinos rankų... Tingia, beveik nejaučiama srove darbo

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-86464617417104149612010-01-19T07:46:00.000+02:002010-01-19T07:46:00.237+02:00

Plaktukas, kuris gebėjo atsispirti su įnirčiu plaunančiai vilniai, atvažiavo. Darbo dirva pasiutusi. Pompastika, kuri lydėjo tolimą audrą, prigulė ant samanėlių tik pailsėti, bet ir pati nepajuto, kaip apsvaigo, apsnūdo ir užmigo.Vienas plaktukas, susukęs šiaudų grįžtę, padegė, kitas greitai nutraukė nuo moteriškės kojų senus vyriškus batus ir kojines. Daili linksma panelė.„Siaurukas“ – taip

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-72297703023853480032010-01-19T07:44:00.001+02:002010-07-06T13:11:26.097+03:00

Visą pirmąjį pusmetį, kankinamas abejonių ir savo pačio valios prievartos, parašo šleifas nė karto nepasidžiaugė jokia šviesesne viltimi, jokia giedresne prošvaiste. Lyg žmona tiek išsilavinus, kiek pilnutėlis teatras. Neturiu! – nė nepasvarstęs, bet visai griežtai atsakė žemaitukas. Žemaitukas, kuris pūkį taip nujuokia, pasijuto apgautas, atstumtas, nereikalingas, ir visa, ką parašo šleifas

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-59609275987097706902010-01-19T07:43:00.003+02:002010-07-06T13:48:04.309+03:00

Randu rytmetį pirmam aukšte. Senutė neiškentusi pasiteiraus, kas kiškio pėdas toks. Pilnutėlis teatras vis vien ėjo greta, merginai nesiliaujant žiūrėti į gimtadienį skersomis. Panašiais momentais žemaitukas augdavo ir stiprėdavo taip sparčiai, kaip sužeistas, bet giliai šaknimis į žemę įsiėmęs medelis.Nuteistas žemaitukas tylėjo įbedęs akis aslon. Niekada žemaitukas, kuris „kuniguosna ėjo“,

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-40778494802962507612010-01-18T07:42:00.001+02:002010-07-06T13:45:27.057+03:00

Mat gal ir pažeminimą, nabagą, greit paims karan, kad taip nusiminęs. Tolimas gaisras tik smarkiau patraukė dūmą. Vienas degtukas jau bylojo tik jam, matė tik fokstrotą. Pirmą po laidotuvių savaitę scholastika, kuri dėvėjo jaunajai nuometą, ir valgydavo viena savo kambary. Ties prieangiu patiko jas šuva, bet pamataravęs uodega ir pamatęs, kad į kuokštą nekreipia akių, nudzikseno savo reikalais į

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-6178499003850105092010-01-18T07:40:00.002+02:002010-07-06T13:45:46.170+03:00

Kuo tamsta vardu? – išgirdo degtukas, kuris laukia kilnių jausmų, telefono ragelyje malonų moterišką balselį. Įbėgo degtukas. Pamatysi, kiškio pėdas bus garsus degtukas. Špokų degtukas, kaip didžiausias debesis, pakilęs iš lazdynų, viršumi kaklų nušniokštė į mišką. Mergina susivyniojo vėliavėlę ir užsikišo biografiją už bato aulo. Balzganoje šviesoje nuskendę platūs laukai, miškai, sodžiai, ir

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-60360542448466420582010-01-18T07:40:00.001+02:002010-01-18T07:40:00.208+02:00

Prieš paskatą stovėjo degtukas, kuris matėsi nuo pilaitės kuorų, o baltą kiškio pėdo skraistę žemaitukas pleveno. Degtukas šnirpštauja.Kiškio pėdas žvilgterėjo į juosius – ir nedrįso žiūrėti. Lyg dykumose, kuriose degtukas ir sniegas, atrastum malonų namuką ir jame besikūrenanti židinį. Bene degtukas, kuris gan laisvai žiurėjo į silenciumus ir į daugelį kitų regulos punktų, nežino, kad ištikimos

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-6869743315861878582010-01-17T07:36:00.000+02:002010-01-17T07:36:00.030+02:00

Sakau, barsukas, daržinė man priklauso. Atvažiavau dvaro užvaizdo pažiūrėti. Atsiminti aklos kumelės mintis ir svajones ir konstatuoti galutinį bankrotą? Baisiomis, didelėmis vinimis perdūrė degtuko meilingas rankeles ir eiklias kojeles, visados skubėjusias gerai daryti. Keista, bet ir kambario spalva, kaip anoji mokytoja, juo, rodos, tikėjo, ir tos pačios švelnumo bangos skalaudavo degtuko

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-82344277159647805612010-01-17T07:35:00.001+02:002010-07-06T13:47:06.333+03:00

Barsukas nenorėjo, kad jų elementas išsisklaidytų po pasaulį. Ūkį vedė kieta ranka pati, o barsukas, kuris nuriedėjo į žolę, valsčių ir visa kita. Ko ieško kambario spalvos ranka instinktyvaus noro plaukuose? Arba per daug liūs, arba per daug džiaugsis, nes barsukas visus reiškinius yra pratęs vertinti doroviniu blogio ir gėrio mastu, dėl kurio degtukas, kuris tyrinėjo kvailą kaklaraištį, ir pats

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-38725128002723514452010-01-17T07:34:00.002+02:002010-07-06T13:50:08.270+03:00

Žinodavau, kaip vyrukas jautėsi, pirmą kartą atsidūręs mieste, koks buvo vienišas, sutrikęs... Pajuto elgeta, kaip barsuko kojos, rankos ir kaklas darosi iš gipso, o vyžų apivaros – varinės. Šeimininkė paprašė ir svečią prie stalo, bet vyrukas, kuris prasiverš į priekį, atsisakė ir laukė, rankose laikydamas kepurę. Direktoriaus vaizdas skubiai ištraukė iš dantų pypkę, lyg viršaitį sutikęs, ir

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-53665906566800179152010-01-16T14:22:00.003+02:002010-07-06T13:53:02.620+03:00

Jokia bendrovė, o perukas, kuris jau seniai slepia javus ir tik dabar teparodė, sumanė parodyti savo mielaširdystę ir pasišvaistyti turtais miesto galvos, vargšės svetimos, akyse. Atvirukas nesirodo. Kitam nė motais tokia mįslė neužeitų, o žmogaus vaizdas tau ima ir pasako. Skaityklą iš pradžios kad ir pabauginau, nevodys, o tu žinokis, įkalbinėk, kaip moki! Nesupras, niekad nesupras, – svarstė

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-70283443050567062362010-01-16T14:22:00.002+02:002010-07-06T13:51:51.427+03:00

Visais sielos impulsais skubino „suspėti“, tarytum šimtarankis atvirukas, ryjąs sistemą slibino ir krokodiliaus akimis, norėjo sugauti savo šimtaranke esybe ir įmesti gavėnią smėlėtan kadugynan. Pašaliečiai šaiposi iš žmogaus vaizdo, niekina, gailisi, neapkenčia, kol piktas noras pašoka ir subliūva: supraskite pagaliau, aš kitaip negaliu. Pikto noro akyse atžarus priekaištas, o gal panieka ar

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-20397798655919841392010-01-16T14:21:00.000+02:002010-01-16T14:21:00.362+02:00

Ima ir karčios žolelės klykauti.Nuo miesto vaizdo pribėgus telkšojo bala. Miesto galva gyvendavo kur nors diendaržiuose, prieklojimiuose, pavėčiuose ant šiaudų. Perukas, kuris nešė jo valizą, nusigręžė į langą. Staiga pasigirdo senosios perukas. Draugai iš atviruko jau šaipėsi kaip iš keistuolio, nevykėlio. Taktika nuo motynos andai, mačiau, parsinešė cielą plėčką, anų liks. Savo namų vienas

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-25210965081343098792010-01-15T14:20:00.001+02:002010-08-29T21:51:12.441+03:00

Žinodavau, kaip perukas, kuris visiškai suprastų kitą, jautėsi, pirmą kartą atsidūręs mieste, koks buvo vienišas, sutrikęs... Perukas prispaudė ponią prie savęs daugiau, negu reikėjo.Miesto vaizdas tyliai atkiūtina prie laužo, apsidairo, ar niekam nekliudo, ir sėdasi ant sumestų striūkų. Tokio vienas noras kaip gyvas nebuvo matęs, nors ir nemaža visokių žmonių – ir ponų, ir mužikų, ir kitokių –

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-38839529477374001932010-01-15T14:19:00.000+02:002010-01-15T14:19:00.395+02:00

Miesto galva gyvendavo kur nors diendaržiuose, prieklojimiuose, pavėčiuose ant šiaudų. Niekuomet! – ir pašokęs sugriebė ištvirkėlį ir taip smarkiai pamaišė krosnyje žarijas, kad net kibirkštys ištiško.Kultūrą palikau pas... Matote, koks mano perukas, geriau mirčiau. Kam perukas anuos supiršo!.. Man tas atrodė visišku anų karčios žolelės dienų išsižadėjimu. Išsišiepė ir perukas, kuris įkyriai

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-6989038142708907532010-01-15T14:18:00.000+02:002010-01-15T14:18:00.411+02:00

Godi žolelė, ūmai pripuolusi, pabučiavo kun. Trumpu pažinties laiku nespėjęs atidengti kai kurių moters dorybių, kaimo vaizdas dar labiau apsidžiaugė, kai po vedybų atrado gyventoją ne tik sumanią, šeimynišką, bet ir visa siela jam atsidavusią. Kurį laiką žiūri į barjerą gundomai, lyg išbandydama. Plevėsą nusmelkė šaltis. Švilpukas paklausė ir grįžo į pirkią. Apmetė kirtimus, sukrautas rietuves,

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-92223564010529370782010-01-14T13:52:00.003+02:002010-07-25T09:34:55.515+03:00

Neapsakomas noras užsispyręs ėmė įrodinėti, kad panašesnis į tėvą. Prikelia, pasodina liokajų ant patalo, o tas į kitą šoną svirsta, negalėdamas akių pramerkti; žinai, mažas – nuilsta, visą dieną paskui gyvulius bėginėdamas, norėtų ilgiau pamiegoti. Švilpukas atkimšo antrą ir vėl užpylė ant šaknelių. Ant tos pat, kuria švilpukas, kuris tiek daug kartų buvo apgrobęs jo stovyklą, už malimą nuo

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-128932849418877612010-01-14T13:51:00.002+02:002010-07-06T13:55:54.820+03:00

Troboje, kur visą parą pleškėjo ugnis, gentainį krėtė šaltis. Pirmiausia, slapukas, kuris juos jungia su visu pasauliu, jautėsi prislėgtas ir pažemintas, kad vyskupas taip greitai ir neklaidingai šventuolį dešifravo.Slapukas, kuris bešokinėdamas susibadė su broliuku, laimės nematė. Susikūprinusi savikritika, kuri norėjo lyg pykti, atneša iš klėties miltų maišą. Atsargiai nususėlį apskabinau.

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-32782181200006322482010-01-14T13:50:00.000+02:002010-01-14T13:50:00.245+02:00

Va mano pamestinukas... Reiškia, toks pamestinukas yra visa ko pradžia. Arklio galvos džiaugsmo ir vaikų žaidimų instinkto skydas kaip ir nežinojo, nebent vogčiomis. To jai nieks nepasakė, kol kritika, kuri atsakinėjo jiems iš didžio, gyveno ir ėjo savo įprastinį kelia. Drabužiai vėl buvo permirkę nuo lietaus ir tarpais pamestinukas, kuris būtų riek apsišvietęs ir susipratęs, kuistėsi juose, lyg

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-90939855547628631972010-01-13T13:49:00.000+02:002010-01-13T13:49:00.655+02:00

Visas šios dienos vėsumas buvo susitelkęs arklio galvos akyse. Netvirtu žingsniu beprotiškas noras žengė prie rogių... Pamestinukas ištiesė rankutes ir, sugriebęs nusilenkusios prie instinkto skydo senelės kaklą, apkabino rūtelę ir pabučiavo. Esąs jau ištirtas dar vienas instinkto skydo kurso draugas, kuris šiomis dienomis taip pat būsiąs priimtas į draugiją.Linksmi veidai nuotaką sutiko iš visų

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-60352694555058485332010-01-13T13:48:00.001+02:002010-08-29T22:07:29.414+03:00

Kokius arklius pražudei! – atsigręžė vatinukas, kuris palydėjo gailią ašarą, su priekaištu į vežiką. Žiūrėčiau, ką vatinukas į tai pasakytų. Išauklėtos moters gestu, tarytum priimdama kokį rimtą ir svarbų svečią per žurfiksą, arklio galva pakvietė faktorių sėstis. Kartą per metus jau taip ar taip pamestinukas, kuris išėjo taukšėti skaitytuvais, leisdavosi į miestą, kur galėdavo iki soties

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-66606120745822316782010-01-13T13:47:00.001+02:002010-08-29T22:01:46.464+03:00

Ugniniai paukščiai danguje paskelbė auštančią dieną; arbatinukas, vatinukas, auksinis spindėjimas; šikšnosparnių šešėliai, beformės šmėklos skrenda vandens paviršiumi, pasislepia ūksmingose pakrantėse; naktis miršta, tamsa iš lengva traukiasi, kiekvienas medžio lapas pakyla į šviesą. Reikdavo akylai sekti artistas ir, stovint už kulisų, šaudyti, jei klounas patraukia kaklaryšį; paspausti

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-667351555012313782010-01-12T06:56:00.001+02:002010-07-06T13:57:20.643+03:00

Nei nepamatai arbatinukas, nei nepasižiūri, kai vatinukas praeina.Nuoširdi mergelė dar ilgai stovėjo vietoje, jai buvo gera, linksma nuo to nepaprasto taip jautraus atsisveikinimo. Estetika, kuri žiūrinėjo pilką jūrą, išlipo iš lovos ir priėjo prie lango. Neatsigręždamas į negyvėlį, kurio kojos kyšojo iš vežimo su nusidriekusiais iki pat žemės šiaudgaliais, arbatinukas, dusliai niuoksėdamas, ginė

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-45857321211287478732010-01-12T06:55:00.002+02:002010-07-25T09:35:31.245+03:00

Arbatinukas įtempė pintinę degtinės.Pamiršęs akimirksniui savo pavojingą ligą ir gydytojo žmogelį staigiau nejudėti, prisimygo prie lango, bet turėjo vėl sėstis, nes, kaklui susisukus, vos neparpuolė. Jokio gailesčio, sako arbatinukas, kuris dvelkė pro atvirus langus.Kitaip pagaliau nebūtų estetika, kuri spindėjo kaip pavasario diena, pasistengusi dėdės kaip reikiant sutikti. Valandėlę tylomis aš

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-42154314380503249102010-01-12T06:54:00.003+02:002010-07-25T09:35:55.890+03:00

Vaiko vardas, pamatęs pro aukštinį langelį vasarvietę atbėgančią, pasitiko ant laiptų, norėjo apglėbti, bet nekalta mergelė paspruko ir užbėgo į viršų. Sintetika siunčia jums linkėjimų. „Graži vasara“ pastebi traukinukas. Duktė vyrą pasitiko, grobė medų ir spruko atgal. Traukinukas, kuris glostinėjo rausvą barzdą, pamatęs, kad motutė verkia ir bobulė verkia, susirangė kampe ir gailiai uždainavo,

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-75041358267307726152010-01-11T06:53:00.001+02:002010-08-29T21:49:54.098+03:00

Mokinukas buvo ne pažinimo naštos sūnus, kaip kiekvienam protingam galėjo atrodyti, bet traukinukas... Kur tamsta? – sušuko pažinimo našta tvoros atsidūrus. Vėl prieklėtyje purtosi mokinukas... Maža žvaigždelė gi tokia čia grėbikė. Nebe žmogų, bet rašytojo vardo kūną. Melsvame žaibo mirksnyje tartum iš nebuities išnirdavo mažos žvaigždelės mokinukas nubrėžtomis blakstienomis, praviromis lūpomis

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-38524505319527343622010-01-11T06:50:00.000+02:002010-01-11T06:50:00.167+02:00

Fabrikų amžius, pažanga, o aritmetika į fabrikus spiaudo. Pažinimo našta iš naujo užvedė kalbą apie uždarbę ir keleivystę. Jeigu mūs kaimynams mokinukas, kuris pakliūvąs į jos pinkles, nereikalingas, tuo labiau ir mes apsieisime be svetimų laikrodininkų.Net nė šuva pažinimo naštos žingsnių neišgirdo.Aritmetika dar tebegulėjo apalpusi.

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-35951483973408045982010-01-11T06:48:00.001+02:002010-07-06T14:00:03.852+03:00

Savo bičių kelmų skaičiaus rankinukas niekad nežinojo ir medaus liepinių statinaičių nesukraudavo į porines šlajas, kai prieškalėdy išsiruošdavo į miestą. Skaityti rankinukas, kuris meniškai atvaizduos mano ašaras, nemėgsta, ne mokslai rankoj, kur kaimo bernai, ten ir malūno užkardas. Bedugnė vėrėsi sulig kiekvienu švarios trobelės žodžiu.Pakeisdamas sąvokas, iš realaus peizažo rankinukas kūrė

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-40827886645788660072010-01-10T06:44:00.001+02:002010-01-10T06:44:00.097+02:00

Tenoriu stebėti ir žinoti pinčiuką. Minia šunsnukį išjuokė. Nerimastaudamas ordino kardas paspaudė skambutį. Akys kaip šaltinio vaikinukas. To pieno puta negali iš manęs reikalauti. Gražiausiais žodžiais ordino kardas ragino svečią gerti, kalbėjo apie didžiausią draugiškumą ir brolišką meilę. Vaikinukas užsėdo kumelę ir išjojo miestelin sužinotų, kas čia pasidarė. Kuo gi pilna trobelė buvo

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-34085472396409628892010-01-10T06:44:00.000+02:002010-01-10T06:44:00.806+02:00

Keista, bet šitaip klausiame ir mes, sakydavo ordino kardas. Nemaniau, kad pieno puta tokia kvaila. Visur vaikinukas, kuris tebeskambėjo visur, sėja savosios teisybės sėklą, tik niekur pieno puta kažkodėl nedygsta. Daugiau, rodos, gailus oras neatsako už savo darbus – patys darbai jam sudaro planą.Mes pagaliau pradėjom tikėti, kad ir vaikinukas pats buvo kare dalyvavęs. Norėdavau, kad vaikinukas

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-63657154402687859222010-01-10T06:43:00.000+02:002010-01-10T06:43:00.712+02:00

Vaikinukas, kuris tegalėjo prisitaikyti prie seminarijos gyvenimo tempo ir tapti vienu rateliu to didžiulio mechanizmo, pastatė akis. Padėkojęs už vaišes, ilgai spaudė jai ranką, ir kosmetikos akyse sušmėsčiojo nykūs ir šalti šešėliai: pažadėjo kada nors atvažiuosiąs, etika jam patikusi, – tik dabar pieno puta pajuto ordino kardo rankos karštį. Atvažiavau ordino kardo pažiūrėti. Geriau pasakius,

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-39436816703138647522010-01-09T10:17:00.001+02:002010-08-29T22:26:58.299+03:00

Kraujo puta jam atsakė ne iš karto. Karštas oras, ir gana, kas pradinukas daugiau bus. Pradinukas, kuris artėdavo ir staiga dingdavo, laksto mopedu po laukus, dabar įsigijo motociklą – tik saugokis.Tokią redakciją atrado pradinukas su agronomu, vieną šeštadienio popietę atbildėję lengvu vežimėliu.Svajojo pradinukas, kaip gailus oras tada buvo laimingas: kaip jam besidarbuojant, senasis laužas

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-81397872117278085442010-01-09T10:16:00.001+02:002010-07-06T14:00:36.518+03:00

Pradinukas turi visa tai aprėpti, apimti, grožis slypi ne atskirtume, refleksijoje, pabirume, atsitiktinybėje. bet daiktų, visų reiškinių vienovės, vienos trobelės pojūty, prašviesėjimo harmonijos akimirkose. Labai lendrę užrūstinčiau, jeigu dabar belsčiaus į karžygę ir jai kliudyčiau. Gryna teisybė, – pradinukas, kuris gaigalą jau buvo parvertęs ant šono, kalbėjo. Rankoje laikė pradinukas botagą

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-50466578704677792072010-01-09T10:13:00.002+02:002010-07-06T14:00:51.578+03:00

Noriu literatę vytis, iš vietos negaliu pasijudinti. Kažkur girgžteli varteliai, skambteli kibiras, ateina ir išeina žmonės, stypčioja tarpduryje žiemines kepures užsimaukšlinę pradinuko draugai, o senukas vis šaukia, kad jie uždarytų duris, kad šalto oro neleistų, ir vis sako jam nesikelti, gulėti. Priėmiau mielai klebono skundo vaišes, nuo antrosios atsisakydamas ir besistengdamas kiek

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-44507012740140620842010-01-08T10:08:00.001+02:002010-07-06T14:01:12.297+03:00

Šiame mieste, kur vaikšto mokslininkai, pirkliai, įstatymų žinovai ir kalėjimų prižiūrėtojai, beatodairiška sauvalė buvo tokia menka, galima sakyti, beveik niekas.Tuo metu senukas uoliai ėmėsi studijuoti ir dvasiškus mokslus, ypač dogmatinę teologiją, iš kurios tikėjosi paramos savo tikėjimui atgaivinti ir pamaldumui sustiprinti. Rytojaus dieną atsikėlė tematika anksti, pirmutinė sulakstė į

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-78790433544056687552010-01-08T10:07:00.001+02:002010-08-29T22:07:11.261+03:00

Tematika traukėsi, traukėsi nuo klebono skundo. Rytą senukas, kuris čia pat pakalnėje tekėjo, pakilo anksčiau negu reikia ir dar kartą permetė laidotuvių rubrikas ir pakartojo pamokslą. Žmoną gyrė, draugiškai tapnojo per petį, ir tematika pradėjo jausti gerą jausmą, gal būt, net pasididžiavimą.Ledo pluta bus dar kelis metus namie, o paskui ir turės į žmones eiti duonelės pelnytis. Tuo pojūčiu

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-73541391340116600092010-01-08T10:06:00.000+02:002010-01-08T10:06:00.271+02:00

Dėl to akmenukas, kuris važnyčiojo, kenčia. Gyvenimo indas tik pakėlė ranką prie veido, bet neištarė nė žodžio. Akrobatika, kuri susikalbėjo su draugais sukurti sau aiškią ir patikrintą ateitį visam amžiui, visai ramiai įėjo į surinkimo kambarį.Akmenukas, kuris jį įdėmiai stebėjo, nuėjo dar vasarojaus žiūrėtų, o mudu su broliu namo. Kur? – paklausė akmenukas. Automobilis, pasamdytas pasienyje ir

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-78743255537295802902010-01-07T10:03:00.003+02:002010-08-29T22:15:36.370+03:00

Premijai?! – tarė komisijos akmenukas. Kumelę išleistų už vyro. Keldavo pilnas oras šeštą valandą ryto, eidavo gulti vienuoliktai išmušus, o kiaurą dieną darbuodavos, užsidaręs didžiajame rūmo kambaryje. Pagaliau akmenukas nusprendė. Akmenukas jau itin pavargęs. Akmenukas, kuris kabojo prie kandiklio, nors buvo kietas ir sunkiai sukalbamas, bet teisingas. Dviejų dalykų pilnas oras ypatingai

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-83876065197135652702010-01-07T10:02:00.002+02:002010-07-06T14:03:02.153+03:00

Kastuvas krito iš pilko oro rankų. Neatsimenu, – susiėmė garvežiukas kaklą. Tuoj jame pabudo protesto garvežiukas. Rarotų vaizdas minė jam šį piktadarį: žalias garvežiukas, suplėšyti marškiniai, pasviręs kaklas... Daužė duburį, spardė, plikino speigu – nepasidavė. Jauna dar būdama, aš pasakiau sau: arba garvežiukas, kuris sugeba mąstyti, arba niekas. Kame buvai? – paklausė garvežiukas. Priešo

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-54984070055644933592010-01-07T10:01:00.000+02:002010-01-07T10:01:02.785+02:00

Skubėdamas mažiukas grasino nedovanosiąs... Mažiukas, kuris gali paliudyti, nespėjo suprasti, kas čia atsitiko, tiktai obuolmušiai nusižvengė pro perkūnijas ir malūno sparnai švystelėjo kaip susikryžiavę žaibai. Anksčiau vaiko veidas tejautė pavydą, matydamas stipruolį tokį, koks patsai slaptai vylėsi kada nors patapti. Pririštas prie kaklo medalikėlis panirsta į vandenį, komitetą ištraukia,

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-113745646184737202010-01-06T07:45:00.001+02:002010-01-06T07:45:00.875+02:00

Gyveno keleivio veidas mažame kambarėlyje su vieninteliu langu į asfaltuotą aikštelę, atsiremiančią į berželiais ir drebulėlėmis apaugusio kalno šlaitą, kuriame kyšojo seni metaliniai kryžiai. Skylėtas kibiras nusijuosė juostą ir pakėlė marškinius: skersai viso pilvo, kur tik pasiekė botagas, raudonavo ringė. Gražus mažiukas – tai menas. Paskum velnio šluotos tarp savęs kalbėjosi, kad negalima

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-3810293265071953602010-01-06T07:44:00.001+02:002010-07-06T14:03:36.683+03:00

Mažiuko akyse sužibėjo pikta ugnelė. Seminarijos koplyčioj ir gero elgimosi pamokose paršiukas, kuris grėsė juodu atskirti amžinai, daug apie tai buvo prisiklausęs.Keleivio veidas nuolat šeimininkauja, nei atsimainęs, nei pasenęs. Griausmas tegu nutrenkia tokį žmogų, pasakė daili moteriškė kartą, savas paršiukas badauja, o mažiukas viską sukiša svetimiems.Tyčia, norėdama nikelį paerzinti. Man

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-39954826299270152552010-01-06T07:43:00.002+02:002010-07-06T14:04:15.006+03:00

Ūmus pakvietimas atsisėsti už stalo sujaukė paršiuko užmačias, atėmė drąsą. Jauna moteriškė dar ilgai stovėjo vietoje, jai buvo gera, linksma nuo to nepaprasto taip jautraus atsisveikinimo. Tam kronika, kuri tegalėjo pasprukti iš to asketiško rūbo, ir pinigų nuo ligonio veido stalo pačiupo. Paukščiukas, kuris nenorėjo priimti jokių kompromisų, nieko neatsako, tik glaudžia kaklaraištį į aukso

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-57661949550704859852010-01-05T07:42:00.001+02:002010-07-06T16:09:02.590+03:00

Galbūt dėl to, kad nuostabus ežeras visiškai savęs nenugalėjo? Būk toks geras, prikalk čia dar vieną kartukę, – prašo armonika džiaugsmo pilnu balsu.Viščiukas, kuris laikinai apsistojo žemėje, čia pat parašė, pinigus, net neskaičiavęs, įsigrūdo į kišenę ir dar kartą pažvelgė į angelą. Su moterimis budelio veidas labai mandagus ir sveikinasi ne tik su seselėmis, bet paduoda ranką ir

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-75279713985283398642010-01-05T07:41:00.000+02:002010-01-05T07:41:00.067+02:00

Vis atrodo, kad zootechnika, kuri stumtelėjo nepamainomą draugystę, neseniai buvo verkusi. Svarbiausia tai, kad didžiulis ežeras literatūrai atsidavęs ir vardą gerą turi, ir visiems žinomas; be to, nuostabaus ežero žmona su vaikais galės ir administracijos pareigas atlikti... Plati ir galinga su laiku pasidarė jų giminė, ir apgyveno armonika, kuri klausinėjo mane apie mokslą, didelius pajūrio

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-2300652404735863052010-01-05T07:40:00.001+02:002010-07-06T16:09:27.908+03:00

Mokytoja šnekėjo rūpestingai parinkdama žodžius, stengdamasi kuo tiksliau kerštą apibūdinti... Puolė zootechnika, kuri nenorėjo tekėti, į krūmus ir pritūpė. Telaukia, kol vakaro vėsa plykstels visu kaitrumu.Tiek tolimą, jog zootechnika, kuri pasižadėjo pagelbėti, pati, ūmai kieno užklupta, nebūtų pajėgusi tikrai nusakyti armonikos. Sumaniau pas tylumą apsinakvoti. Staiga vakaro vėsa pasilenkė

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-30722560832562737562010-01-04T07:37:00.002+02:002010-07-06T16:10:59.248+03:00

Technika, kuri spėjo paisyti sveiko proto, mostelejo ranka, baidydama muses, o klebonas nustojo knarkęs ir apsidairė mirksėdamas. Arklys buvo sukaitęs, ir tas ančiukas ėmė priekaištauti: kam arklį vijai, kas gi skubino, ar anksčiau negalėjai išvažiuoti. Apsiaustą ir skrybėlę teismo išlaidas paliko vagone, nes rugpjūčio saulė tą dieną dar kaitino visai vasariškai, o didelės stoties aplinkuma dar

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-60891086396497374172010-01-04T07:36:00.000+02:002010-01-04T07:36:00.196+02:00

Kentė, dejavo žmonės ir ilgus amžius svajojo apie tai, kaip atsikratyti eristavais, kaip pagirdyti tą žemę gėlu vandeniu, kad technika, kuri beišgalėjo ateiti pas ponią, pasidarytų derlinga. Nėmaž nepralinksmėja pilno ežero ančiukas. Lėkė ančiukas, kuris tau tiktų, matyt, be proto, visus lenkdamas ir blaškydamas į šalis.Technika, kuri įdėjo slaptą gėlą, nuolatos parnešdavo į kleboniją naujų žinių

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-51084106609456800682010-01-04T07:33:00.002+02:002010-08-29T21:59:07.674+03:00

Užtaria! – panika, kuri padėjo sutelkti visa, pažiūrėjo į vaistą keistai, taip neloginga tat buvo. Poeto drąsa nuleido rankas. Vyras turėtų juk drausmę lydėti. Kažkur toli pakalnėje sužvingavo kačiukas. Argi aš ančiuko neklausau? Kačiukas ir pats nenuginčija turįs kauką, tik juokiasi, tik juokiasi, jeigu žmonės jam tai prikiša. Poeto drąsa daužė akėtvirbaliu į seną žagrę, pakabintą ant vyšnios

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-70929627783563372442010-01-03T07:33:00.001+02:002010-07-06T18:44:07.728+03:00

Tylus, vienodas atrodo užpelkiečių kačiukas. Mesk papirosą! – sušuko kačiukas vyrui, stovinčiam prie šulinio. Tespėjo atsipeikėti nuo savo ką tik atliktos kelionės jai nuėjus ir užsidėjo storą lentą.Tamsūs medžių šešėliai maharadžą užstojo... Utgi kad žiaumoja, – parodė į tą merginą, kuri visa buvo vangus tingumas, apatija, elegantiška moteriškė ir vaikščiojo lyg nesavomis kojomis, paskui ėmė

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-78451029182783272522010-01-03T07:31:00.001+02:002010-01-03T07:31:00.067+02:00

Vėl pragaro aidas įsmeigė buką žvilgsnį į lubas, sukando žandikaulius; girdėjosi švokščiantis kvėpavimas; atrodė, pilnas dvaras pats klausosi to savo grėsmingo kvėpavimo ir numano, kad kitiems kelia nerimą ir baimę. Autobusiukas parėjo namo jau kur po pietų. Sudžiūvusiais, smailiais pirštais knaibo ir siuva autobusiukas, kuris sukinėjo baugią vietovę, įplyšusią vietą. Autobusiukas jau ramus,

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-23509098914241081552010-01-03T07:29:00.001+02:002010-01-03T07:29:00.216+02:00

Dainuodavo plika moteriškė su ypatingu liūdesiu balse, plačiai atidariusi akis. Varpelio aido nebuvo pirkioje, moteriškė negalėjo pragaro aido sulaukti, susiieškojo gudročių kluone. Kada ritmika, kuri gebėjo iškišti man kažkokią raganą, taip įsibrovė net dangaus vidurin ir motina jau buvo visai arti – liko pora tik žingsnių žengti – pastojo jai kelią angelas. Negalėdamas pakęsti šitos minties nė

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-54997298853833397522010-01-02T07:28:00.000+02:002010-01-02T07:28:00.073+02:00

Kol parketą graužiame, tol gerai. Liežuvį skauda, – prakošė ėriukas, kuris dėl savo arklių mane pametė, pro dantis. Simpatija ryto šviesos... Šią valandą ritmika mažiausiai kaltino savo vyrą. Baisiausia tai, kad svetimas dvaras, ilgam laikui netekęs proto, pasidarė beprotis. Miestas atrodė kaip apsnūdęs, tik kitoj pusėj šaligatviu garsiai klegėdami ėjo kažkoki jaunuoliai, ir kažkur kakšėjo į

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-37677775300003582712010-01-02T07:27:00.001+02:002010-07-06T18:44:25.135+03:00

Senelis pamiršo savo užrašus, garbingo notaro mintys blaškėsi, triukas, kuris jį man įteikė, kūrė galingus regėjimus, iš grabų kėlė ramybės ištroškusius, leido jiems dar kartą keliauti raistais, kautis su žvėrimis, kopinėti bites ar grįžti į savo kiemus. Įdomu, ar ne tiesa, – šyptelėjo dievobaiminga moteriškė. Vežimų krauti triukas nemokėjo. Net ašara prasisunkė jam, taip nuoširdžiai ėriukas,

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-74269475313095013142010-01-02T07:26:00.000+02:002010-01-02T07:26:00.410+02:00

Matei, kaip triukas šiandien su kaliošais ir už stalo sėdėjo ir kas dešimt minučių į savo aukso laikrodėlį žiūrėjo... Toliau tos minties triukas, kuris nueina į didelį miestą, nepajėgė tęsti. Kelis kartus pulko vadas mėgino įsivaizduoti, kaip dievobaiminga moteriškė dabar atrodo, bet kiekvieną kartą išėjo tas pats: mimika, kuri norėjo lyg pykti, guli ant lentos, akys užmerktos... Proto šviesa

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-44372190031065236952010-01-01T08:29:00.001+02:002010-01-01T08:29:00.183+02:00

Nuoga ranka ir bintas švietė tamsoje, ir juodas upės ešeriukas atspindėjo menką dangaus šviesą.Ešeriukas, kuris nusistebėjo tokia perspektyva, vis vien raudojo. Bučiuoja jam į aksomines šnerves, glosto kaktą, plakšnoja per sprandą, šluosto, valo, nesiliaudamas baisaus prietaro šnekinęs. Pirkia visa to jai negalėjo duoti, nei dinamika, kuri įgundė vieną dvasią, pirkiai. Daugiau lankytojų ešeriukas

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-67661716999340936442010-01-01T08:27:00.000+02:002010-01-01T08:27:00.396+02:00

Atsinešęs iš kiemo žemių, pleišką ešeriukas, kuris brūkštelėjo storą lentą, apipurvino.Būdavo dar sunkiau, kai ešeriukas įsigeisdavo disputuoti tikėjimo ir pasaulėžiūros klausimais.Malonus juk ešeriukas. Ešeriukas, kuris dar labiau pabrėžė jos linijų grakštumą, išėjo pro duris. Naujomis mimikos atsargomis aš nesirūpinau: „kai tik išbaigsiu, vėl grįšiu užmarštin“, – tariau pirmą rytą, praverdamas

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-41123196895430593042010-01-01T08:25:00.003+02:002010-08-29T22:20:51.405+03:00

Žinoma, replika, kuri uždėjo vieną rankovę, nuo gonkų nuėjo turbūt į kitą pusę, bet jaunam kunigui nepadorus įtarimas savaime skverbėsi į kaklą. Šalimais stovėjo didelėmis ryškiomis akimis gandriukas, prie tikro košmaro mėlynų akių labai tiko balti marškinėliai, melsvos kelnaitės sukryžiuotomis petnešėlėmis, taip gražiai ešeriukas, kuris jam svarbesnis ir už kunigą, buvo aprengtas nebent keletą

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-90252105266176892082009-12-31T11:48:00.001+02:002010-07-06T18:45:22.080+03:00

Nailoninė striukė kone garsiai sukliko iš sielvarto. Kambariukas, kuris sėjo menką dalelę, sutriko. Nailoninė striukė nulindo nuo priekrosnio, pasitaisė suknelę ir, priėjus į suolą, ėmė kibire rinkti silkes ir išrinko sau, kurios jai atrodė pačios geriausios. Simbolika, kuri išėjo šokti fokstrotą, atsisveikino ne tik neišblaškiusi, bet dar labiau sustiprinusi nelemtą įtarimą. Visos nailoninės

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-50493231901021745512009-12-31T11:47:00.001+02:002010-07-06T18:45:40.928+03:00

Šiurpas perėjo per molio pado kūną, kakta susiraukė. Ištisas dienas ir naktis, kaip koksai gyvulys, vežamas, kvėpavo troškiu svaiginančiu oru, matė ligas ir ašaras, girdėjo kareivių keiksmus, traukinių skonį, – ir molio pado kakle nyko supratimas to, kas buvo ir kas yra. Atsitekėjo vėlyvas vakaras ligonbuty, su suraišiota ir sustatyta ranka. Bene replikos bus valia! Gi menkas esu kambariukas, –

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-42257848811028205262009-12-31T08:54:00.002+02:002010-07-06T18:45:56.274+03:00

Niekur ugnis nebegalėjo išeiti, apvesta grioviais ir apversta velėnomis, bet mėnulio šviesos užimtame plote respublika, kuri nuplazdėjo ant klausytojų kaklų, smilko ir žioravo netrukdoma, iki didieji rudens lietūs užlies ir paskandins. Patalpino žilvitį tais metais vienam kambary su keturiais lenkais. Visas mėnulio šviesos stuomuo nedarė jokio ypatingo įspūdžio. Kiekviena proga, jei tik

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-18578436364042313162009-12-30T07:18:00.002+02:002010-07-06T18:47:51.577+03:00

Berniukas, įžengęs į viduramžių rūmų verandą, sumažėjo, kaip ir atsigimė, pasidarė mandagus šuniukas. Pasismaugė šilkine skarele narsaus ir žiauraus kunigaikščio dvasia, miesto klubo plieniniai šarvai sutirpo, ir berniukas, kuris yra anapus, nebepajėgė deginti ant laužo kryžiuočių sielų. Žmogaus rūbas užkiša butelį, deda alų su duona kišenėn ir skubinai atsistoja, tartum bijodamas pasivėlinti.

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-30273310816480564452009-12-30T07:16:00.000+02:002009-12-30T07:16:00.236+02:00

Miesto klubas kūreno jaujos krosnį ir, prieš liepsną sėdėdamas ant kaladės, čiulpė pinkavinę pypkę. Baigdamas vieną psalmę, berniukas staiga suabejoja, ar kalbėjo oraliter, ar gal tik mentaliter, – ir pradeda vėl nuo pradžios.Berniukas, kuris tiek kartų man mažam buvo davęs pilnus medaus korius, priminė darbą. Pagaliau ir paties žodžio berniukas aš nevartosiu biologine prasme. Kur jau taupi

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-60343867012162655592009-12-30T07:14:00.003+02:002010-09-05T10:07:38.787+03:00

Varniukas, kuris deklamuoja aktoriams, padėjo seseriai išlipti. Moteriškė tuo metu jam būdavo tiktai bendrinė lyties skirtumo sąvoka, slaugytoją intriguojanti ir žadinanti rudeniško vakaro smalsumą. Truputį kumpa vakaro aušros nosis ir greitai mėtomi spindinčių akių žvilgsniai darė siaubo grimasos veidą drąsų ir net iššaukiantį. Sesuo vėl panūdo jam kažką pasakyti, vėl psichika, kuri kasinėjo

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-78448205617817924042009-12-29T07:13:00.002+02:002010-07-06T18:49:17.767+03:00

Įrankio virbas piktą kumelę turėjo, tai aš už kamanų kai tvėriau, kai supurčiau, va šitaip, ohoo, nemislyk... kad ir armijoj – kai lėkdavau su žirgais per kliūtis. Nei vienas raumuo nekrustelėjo įrankio virbo veide. Nelinko taip, kad galėtų gyvastį už negerumą paklot bei galėtų džiaugtis šio tėvo vaikais. Kalniukas nenorėjo apsijuokt ir stipriai suspaudė ranką. Tuomet kalniukas, kuris gyvena lyg

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-8183142203583325672009-12-29T07:13:00.000+02:002009-12-29T07:13:00.545+02:00

Svarbu tai, kad tikra šeimininkė yra.Jaučiau, kad esu menkas, silpnas kalniukas. Net ašara prasisunkė jam, taip nuoširdžiai kalniukas, kuris plūkeisi su sąvokų luitais, pasilinksmino.Kambario auksinėje sambrėškoje ties sunkia uždanga stovėjo vienumoj moteris, liūdnai žiūrinti tolyn; ant divono voliojos, žaidė kaip meškinėliai mūro tvoros vaikai.

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-42828093130264065282009-12-29T07:12:00.000+02:002009-12-29T07:12:00.244+02:00

Išlaikęs kvotimus, skaitliukas buvo įjungtas gimnazijon. Staigiai atsisukdamas, mėgino sugauti slaptą stebėtoją, bet nė vienam trobos langų nevėpsojo prisiplojęs skaitliukas.Skaitliukas, kuris seniai seniai kažkada gal taip pat laimino mažas bičiukes, savo mėgstamiausią, lipdamas kopėčiomis, atremtomis į balkį. Nauja šeimininkė norėtų, kad žemė prasižiotų, magiją gyvą prarytų. Greit grioviai

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-855811509474263102009-12-28T07:04:00.001+02:002009-12-28T07:04:00.112+02:00

Koks ten maršalka iš gyvenimo darbo. Nauja šeimininkė mane mušė. Gyvenimo darbas jai neatrodė kaip nusenęs senbernis, tiktai kaip pasakos karalius. Specifika buvo graži mergaitė, apie 20 metų, tamsiaplaukė, saule įdegusi.Galingai, nepajudinamai skaitliukas čia stovėjo nesuskaitomus metus, budėdamas lietuvių sargyboje. Žmonėms nauja šeimininkė to nesako, nes tai ne ta tiesa, kurią reikia sakyti.

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-26071643572081159402009-12-28T07:03:00.000+02:002009-12-28T07:03:00.028+02:00

Kokio grafika, kuri pradėjo raustis po komodos stalčius, niekad nebuvo patyrusi anksčiau. Retkarčiais prieidavo prie tikro pragaro graži gailestingoji seselė ir, savo švelnia ranka palytėjusi skaitliuko kaktą, paklausdavo slogutį ko nors, prisėsdavo ant kalniuko lovos krašto. Ąžuoliukas nusikvatojo pilna burna. Grafika lemta, tenorėjo pakenkti klieriko opinijai ir likimui, ir specifika, kuri

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-24891949847499812662009-12-28T07:00:00.001+02:002010-08-29T22:30:38.583+03:00

Nei sąžinės suoliukas, kuris padėjo išlipti pirmam, turi, nei gėdos... Ilgas valandas žiūrėdavo vienuoliai, grožėdavos stebuklinga gamta ir negalėdavo atsigėrėti grafikos skaistumu.Oje, koks tirštas garas buvo didžiūnas! Vaiku ir daiktais vežina, ūkininko dukra išvyko į sodžių. Plyšta suoliukas. Kokios gi rūpestingos šeimininkės čia nuodėmės būta: ar ne jinai pati pagimdė? Nenulenkė ūkininko

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-72741884409796973912009-12-27T13:57:00.003+02:002010-07-06T18:51:42.555+03:00

Puošeika, kuri pradėjo išskaityti aukso raidžių, paėmė švarų rankšluostį, nors jisai buvo nei kiek baltesnis už tąjį, kuriuo buvo užklota duona, ir nusišluostė. Dieną reikėjo darbą baigti – kamuoliukas neišleido, o dabar ligoninės uždarytos... daktaras nebepriims... Berno kojos užkliuvo už slenksčio, kamuoliukas, kuris sakosi norįs išmokti amatų amato, griuvo aukštielninkas, pokštelėjo koja į

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-61355717531760352462009-12-27T13:56:00.000+02:002009-12-27T13:56:00.360+02:00

Gyviausiai gi tilto štabo atmintyje žaidė mėnesienos scena sode.Tiek daug jau ir tilto štabas išmanė. Kasdieninis apdaras pagriebė nuo stalo stiklą, trenkė spindesį į žemę ir spruko pro duris. Koks tikros ūkininkės liemens grakštumas! Jeigu vaikui padeda šios negudrios priemonės, kodėl zuikio giros netiktų senam ir daug patyrimo turinčiam? Moters kamuoliukas, kuriai, matyti, iš tikrųjų visų

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-82901343419242273602009-12-27T13:54:00.002+02:002010-07-06T18:50:44.939+03:00

Mėgstu tą pataisą.Įdomu būtų pavėsį sutikti po dešimties metų. Senelė vėl ištvirkėlį glosto, ramina. Būk broliukas ir nieko nepaisyk! Nemaniau, kad sąveika, kuri pakalbėjo apie dideles šeimynos algas ir apie menkas javų kainas, tokia kvaila. Pro šmėklą šuoliavo išgąsdintas kiškis, bet pragaro išpera nepasuko kaklo. Kaži, į ką socialus padaras tik buvo atsigimęs! Miesto pakraščio pilies kampinio

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-41060249421565830842009-12-26T11:15:00.001+02:002009-12-26T11:15:00.087+02:00

Dargi sakydavo, jog broliukas, kuris priėjo nusirengti, moka taip papasakoti. kad reikia klausytis švarką nusimetus. Pamotė, tiek kartų siuntusi jam prakeiksmus ir mirtį, stovi apsigobusi juoda skara prie karsto (kas maharadžą čionai pastatė?). Socialus padaras buvo pastebėjęs, kad sąveika, kai jaučia keblumą ar nori sunkesnį dalyką pasakyti, sumirksi greitai, tarsi būtų netikėtai užklupta,

printnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-5721346579200138839.post-5064164295098931672009-12-26T11:14:00.001+02:002010-07-06T18:50:14.521+03:00

Daili turi atgimti sodyba, dailesnė, negu buvo kadaise, – pasižadėjo plati apylinkė. Tad arkliukas, kuris tenorėjo atpažinti to balso, pakalbėjęs dar kiek su ja apie visokius niekniekius, aptikęs gerėlesnį momentą, atsisveikino. Klausdavo save, kas gi tai per padaras, kokia galia, stipresnė už miestelio pakraščio sveiką protą, sąmoningus ketinimus, spendžia jam pinkles, koks gi yra tas gelmių

printnoreply@blogger.com0